Vienatvė priklausomybėje

Vienatvė… tai ne tik buvimas vienam. Tai tylus ilgesys net tada, kai aplink – žmonės. Tai žvilgsnis į lubas naktį, kai mintys ūžia kaip audra jūroje, ir nė vienas žodis nepasiekia kranto.

Ji įžengia tyliai, neprašyta. Kaip šešėlis, sekantis iš paskos per gyvenimo šviesą ir tamsą. Kartais prisėda šalia lovos, kartais įsitaiso širdyje, kur tyliai viską stebi. Vienatvė nemėgsta triukšmo, bet labai gerai jaučiasi tarp kaukių – tų, kurias užsidedame, kad kiti nepamatytų mūsų trapumo. Ji moka laukti. Ir kai jaučiame, kad niekas mūsų negirdi – ji kalba garsiausiai.

Kai kurie bando ją užlieti garsais – alkoholis, narkotikai, darbas be poilsio, begaliniai pramogų sąrašai. Tarsi bandytum į bedugnę pilti vandenį ir tikėtis, kad ši ims ir prisipildys. Bet bedugnės neturi dugno – jos tik žiūri į mus atgal, laukdamos, kol mes pavargsime kovoti. Ir kai pavargstame – dažnai sugrįžtame prie to, nuo ko bėgome.

Neretai vienatvė tampa pirmąja ranka, kuri ištiesia kvietimą į priklausomybę. Ji apsimeta guodėja, siūlo užmarštį vietoje ryšio. Bet vietoj šviesos atneša dar tamsesnę naktį.

Ir visgi… kartais užtenka vos vieno žvilgsnio. Vieno klausimo: „Kaip tau sekasi, iš tikrųjų?“ Vieno apkabinimo, kuris neturi jokių paaiškinimų. Kvietimo: „Einam kartu, be priežasties.“

Mes visi kažkada laikėm tą tylą delnuose. Visi žinom, ką reiškia jaustis pamirštais, net jei trumpam. Todėl gal galime vieni kitiems būti tiltais – ne gelbėtojais, ne sprendėjais, o tiesiog – pabūti šalia.

Apsidairyk aplinkui. Gal kažkas tyliai šaukiasi tavo dėmesio. Gal jų vienatvė jau per sunki nešti vieniems. O gal tai esi tu – tyliai laukiantis, kad kas nors pastebės.

 Tu esi svarbus. Ir niekas neturi likti vienas savo bedugnėje.