Dirbdama psichologės darbą vis dažniau pastebiu vieną dalyką: daugumai žmonių labai sunku išbūti su nemalonia būsena. Atrodo, kad mūsų kultūra tyliai siunčia vieną žinutę – jeigu taip jautiesi, vadinasi, su tavimi kažkas negerai.
Tai ypač ryšku dirbant su priklausomybių tema. Tuomet daroma beveik viskas, kad tik nereikėtų jausti kažko nemalonaus. Arba, priešingai, kad būtų jaučiama tik tai, kas malonu.
Todėl labai dažnai žmonės ateina su įsitikinimu, kad su jais kažkas negerai, jei jie jaučia nerimą, liūdesį, apatiją, nusivylimą ar beviltiškumą. Tarsi pagalba turėtų padėti… nebejausti.
Tačiau gydymas taip neveikia. Ir, tiesą sakant, gerai, kad neveikia.
Metafora apie šaltį
Labai mėgstu metaforas, todėl pasinaudosiu viena iš jų.
Įsivaizduokite, kad labai nemėgstate šalčio. Šiemet už lango buvo šalta žiema. Jūs jos nekenčiate. Jums šalta visur, tai erzina, pykdo, kelia nuolatinį nepasitenkinimą. Visa žiema tampa viena ilga kova su šalčiu.
Viduje kaupiasi klausimai: kodėl taip šalta, kodėl taip ilgai, kodėl taip nemalonu.
Tada nusprendžiate kažką su tuo daryti. Kreipiatės į specialistą ir sakote: „Padėkite man su tuo susitvarkyti.“
Galbūt gaunate grūdinimosi programą: šaltas dušas, kvėpavimo pratimai, lėtas ir nuoseklus buvimas šaltyje. Ir jūs sąžiningai tai darote dieną po dienos.
Vieną dieną vėl išeinate į lauką žiemą.
Kas pasikeitė?
Ar nebejaučiate šalčio?
Ne. Jūs vis tiek jį jaučiate.
Tačiau atsiranda vienas svarbus pokytis: šaltis nebevaldo jūsų vidinės būsenos.
Jūs galite jame išbūti. Galite jį toleruoti. Jis tampa patirtimi, o ne priešu. Šaltis nebesugadina visos dienos ar nuotaikos. Jis tiesiog yra… šaltis.
Su emocijomis vyksta labai panašiai
Nerimas.
Liūdesys.
Apatija.
Nusivylimas.
Beviltiškumas.
Tai yra gyvenimo dalis.
Niekas jūsų neišmokys niekada nejausti emocijų. Ir jei kas nors tai žada, greičiausiai kalbama ne apie gydymą, o apie vengimą.
Emocijos yra mūsų proto reakcijos kūne. Tai, ką galvojame, dažnai atsispindi ir tame, ką jaučiame.
Apie darbą su mintimis šį kartą nekalbėsiu. Kalbu apie emocijas, kurios vis tiek ateis – norėsite jų ar ne. Ir jos ateina ne be priežasties.
Emocijos nėra diagnozė.
Jos nėra silpnumas.
Jos nėra ženklas, kad su jumis kažkas negerai.
Emocijos yra informacija
Jos rodo, kas mums svarbu.
Kur mums skauda.
Ko mes bijome.
Ko mums trūksta.
Todėl jų turi būti įvairių.
Psichologinio darbo tikslas nėra padaryti taip, kad žmogus daugiau niekada nejaustų nerimo ar liūdesio. Tikslas yra kitoks – kad žmogus galėtų tai atlaikyti.
Kad galėtų toleruoti emocijas.
Kad emocija ateitų, pabūtų ir praeitų, nesugriaudama vidinės pusiausvyros.
Kad žmogus galėtų jausti – ir vis tiek gyventi.
Pabaigai
Ir galbūt vienas svarbiausių dalykų, kurį verta prisiminti:
Emocijos nėra pavojingos.
Nuo emocijų niekas nemiršta.
Tačiau išmokti jas atlaikyti – tai procesas, kurio kartais lengviau mokytis ne vienam. Pokalbis su psichologu gali tapti saugia erdve suprasti, ką emocijos iš tiesų bando pasakyti ir kaip su jomis gyventi ne kovojant, o suprantant.
