Galėjau rinktis paprastesnį kelią.
Gražias frazes, lengvus pokalbius, šviesias temas.
Bet aš visada jaučiau žmones, kurie tyli garsiausiai.
Tylą kambaryje, kurioje slepiasi ne žodžių stoka, o per didelė istorija.
Žvilgsnį, kuris nuleistas ne iš abejingumo, o iš gėdos.
Rankas, kurios dreba ne dėl šalčio, o dėl to, ką nešioja viduje.
Nuo pat pradžių mane traukė ne šviesa, o jos ieškojimas.
Todėl aš pasirinkau būti ten, kur gyvenimas byra tarp pirštų.
Kur priklausomybės pakeičia artumą, o kaltė užgožia viltį.
Pasirinkau eiti ten, kur daug kas nusisuka.
Gal todėl rinkausi dirbti ten, kur daug kas vengia žiūrėti – į priklausomybių, kalėjimų, vienatvės, savidestrukcijos pasaulį.
Ne tam, kad išgelbėčiau.
Ne todėl, kad turiu visus atsakymus.
O tam, kad būčiau šalia žmogaus, kuris galbūt pirmą kartą gyvenime jaučiasi matomas.
Išgirstas. Nevertinamas – o priimamas.
Todėl, kad tikiu – kiekvienam reikia bent vieno žmogaus, kuris nebijo pažiūrėti į skausmą ir likti.
Tyliai. Tikrai. Žmogiškai.
Tai nėra darbas.
Tai – mano pasirinktas buvimo būdas.
Būti su tais, kurie kovoja už save net tada, kai atrodo, kad jau per vėlu.
Ir tikiu – būtent ten gimsta tikrasis ryšys.
Ne tobulas, bet gyvas.
Ne greitas, bet gydantis.
Todėl einu ten, kur skauda – ne tam, kad taisyčiau.O tam, kad priminčiau: tu nesi vienas. Ir tai – dar ne pabaiga.
