Priklausomybės priežastys

 Ilgą laiką mus mokė, kad priklausomybė – tai moralinis silpnumas arba biologinė lemtis. Bet vienas eksperimentas paneigė šias idėjas taip stipriai, kad turėtume apie tai kalbėti daug dažniau.

Įsivaizduokite žiurkę, uždarytą į tuščią narvą su dviem vandens buteliukais: viename – švarus vanduo, kitame – vanduo su heroinu ar kokainu. Žiurkė renkasi narkotikus, vartoja juos iki perdozavimo. Ilgą laiką tai laikyta priklausomybės įrodymu: jei yra galimybė, gyvūnas pasirinks svaigalus – vadinasi, problema smegenyse ar moralėje.

Bet psichologas Bruce’as Alexanderis 1970-aisiais paklausė: „O kas, jei problema ne žiurkėje, o narve?“ Ir sukūrė „Žiurkių parką“ – erdvę, kur žiurkės turėjo viską: socialinius ryšius, žaidimus, poravimąsi, skanų maistą. Kai jos turėjo prasmingą, stimuliuojančią aplinką, narkotikų beveik nenaudojo. Nė viena nemirė nuo perdozavimo. Nė viena netapo „priklausoma“.

Tai leidžia kitaip pažvelgti ir į mus. Mūsų visuomenė vis labiau primena tą pirmąjį, tuščią narvą: izoliacija, vartotojiškumas, vienatvė. Mes nuo mažens mokomi siekti daiktų, o ne ryšio su kitais žmonėmis. Nes ryšys mūsų nepaverčia gerais vartotojais.

Šiandien priklausomybės – ne tik nuo narkotikų. Alkoholio, sekso, apsipirkimo, socialinių tinklų – visi ieškome užmaršties. Bet gal ne todėl, kad esame silpni? Gal todėl, kad mūsų narvas – netinkamas gyventi? Gal priklausomybė – tai ne nuodėmė, o prisitaikymas prie nepakeliamų sąlygų?

Priklausomybės priešingybė nėra blaivybė. Priklausomybės priešingybė yra ryšys

Šaltinis: Bruce Alexander eksperimento aprašymas, vadinamas Rat Park, pirmą kartą paskelbtas 1978 m.