Psichologas irgi žmogus
Esu psichologė. Ir dažnai atrodo, kad privalau būti emociškai subalansuota, išmintinga, ir pasiruošusi viskam. O iš tikrųjų… esu žmogus.
• Kartais pervargęs žmogus.
• Kartais žmogus, kuriam norisi atsijungti nuo visų ryšių, net nuo tų, kurie brangūs.
• Kartais — toks, kuris negali pakelti telefono net tada, kai skambina mylimas žmogus. Ne iš pykčio. O iš išsekimo.
• Kartais su skaudančia širdim.
• Su ribomis.
• Su jausmais, kurie ne visada telpa į teorijas.
• Su patirtimis, kurios neišvengiamai palieka randų.
• Su ilgesiu būti pamatyta, nors įpratusi klausyti kitų.
Ką reiškia būti psichologu?
Šiandien noriu pasakyti tai, ką dažnai slepiame už profesinių kaukių: būti psichologu nereiškia viską žinoti, visada jaustis tvirtai ar niekada nesuklysti.
• Aš žinau, ką reiškia gyvenimo laikotarpiai, kai jautiesi nematomas.
• Aš žinau, ką reiškia tylos siena vietoj laukiamo artumo.
• Aš žinau, ką reiškia kai didžiausi tavo žingsniai – niekam nepasirodė svarbūs.
• Aš žinau, ką reiškia, kai šventės buvo ne apie šilumą, o apie išlikimą.
• Aš žinau, ką reiškia, kai tavo laimėjimai – tylus, o pasiekimai – nepastebėti.
• Aš žinau, ką reiškia, kai net džiaugsmą reikia išgyventi vienam.
Aš ne visada susitvarkau. Ir tai – ne silpnumas. Tai – žmogiškumas. Mano žaizdos yra dalis mano profesijos.
Ir kiekviena žaizda, kiekviena nuslėpta ašara, kiekvienas man ištartas „ne“, išmokė mane dar labiau matyti kitus. Nes kai pati jauti tą tuštumą, kai ieškai ryšio – pradedi matyti ir kitų žmonių tylą, kurios jie net neišsako garsiai.
Kartais atrodo, kad privalau viską išmanyti, viską ištverti, visada būti emociškai pasiruošusi.
Bet tiesa ta, kad tikrumas – ne tobulybėje, o leidime sau būti gyvai, klystančiai, pavargusiai, ieškančiai.
Leidimas sau būti netobula, ne visada stipria, ne visada prieinama – daro mane ne mažiau profesionalia, o labiau tikra. Ir tik per tai ateina tikras ryšys – tiek su klientais, tiek su tais, kurie yra šalia gyvenime.
Ilgai galvojau, kad mano emocinis skausmas “nedera” su mano profesija. Bet dabar žinau, kad su mano jausmais yra viskas gerai. Ir su manimi yra viskas gerai.
• Psichologai irgi verkia.
• Psichologai irgi pavargsta.
• Psichologai irgi augina savo randus.
Ir būtent todėl jie gali išgirsti tavo širdį, net tada, kai tu pats jos nebegirdi 
Apie psichologų tobulumą
Aš nesu tobula psichologė. Bet galbūt todėl sugebu matyti kitų tylą. Kitų vienatvę. Kitų ilgesį būti mylimiems net tada, kai jie patys tuo abejoja.
Kuo daugiau leidžiu sau nebūti psichologiškai idealia, tuo daugiau manyje tylos. Ir toje tyloje – laisvė.
• Laisvė neaiškinti sau visko.
• Laisvė verkti dėl nieko.
• Laisvė nedaryti pažangos.
• Laisvė būti žmogumi, o ne asmenybės tobulinimo projektu.
Būti psichologu nereiškia viską sutvarkyti. Kartais tai reiškia išmokti gyventi su netvarka viduje. Išbūti. Nešvariai, pavargusiai, be plano. Ir vis tiek eiti į santykį. Ne iš tobulumo, o iš tikrumo.
Noriu būti žmogumi, kuris neišsigąsta savo netobulumo.
Nes tik tada, kai leidžiu jį sau — galiu priimti jį ir kituose. Ir tame gimsta ne teorija. Gimsta ryšys
