Apsvaigimo pradžia
Prieš darbo pradžią mėgstu pasigilinti į teminę profesinę literatūrą. Šį rytą atnaujinant 12 žingsniu teoriją, kilo mintis. Dirbdama su priklausomybę išgyvenančiais žmonėmis pastebiu vieną dėsningumą: neblaivumas atsiranda gerokai anksčiau nei cheminė medžiaga patenka į organizmą. Pirmiausia apsvaigsta SĄMONĖ.
Kas ją apsvaigina?
– Ilgalaikis emocinis skausmas, su kuriuo žmogus lieka vienas;
– Vidinis tuštumos jausmas, kai neaišku, kas aš ir ko noriu;
– Savigrauža, gėda ar kaltė, kurios niekaip nepavyksta paleisti;
– Trauminės patirtys, kurios pasąmonėje šaukia: „Nesinori jausti.“;
– Netikėjimas, kad esu vertas gyvenimo be skausmo;
– Nuolatinis stresas, kuris tampa įprasta būsena, užtemdančia aiškų mąstymą;
– Kultūrinės ar šeimos normos, kurios moko slopinti jausmus, bet ne rodyti juos;
– Troškimas kontroliuoti tai, ko kontroliuoti neįmanoma.
Tai viskas, kas nutildo vidinį „aš“ ir į jo vietą įrašo: „man reikia ko nors, kad pabėgčiau“.
Tikrosios priklausomybės šaknys slypi ne medžiagoje, o būsenose, kuriose pasidaro nepakeliama būti savimi. Ir tada kažkas, kas siūlo nors trumpą palengvėjimą, tampa pasirinkimu. Ne todėl, kad žmogus silpnas, bet todėl, kad sąmonė jau buvo apsvaiginta – nuovargiu, apleistumu, vidine tyla, kurioje per garsiai skamba skausmas.
Sveikimas – tai ne tik atsisakymas vartoti. Tai sąmonės blaivinimas. Tai drąsa susitikti su tuo, nuo ko tiek metų bėgta. Tai kelias atgal į save.