Trumpas liudijimas apie tai, ką išgyvena žmogus atliekantis bausmę LT kalėjime:
– Čia tu esi niekam nereikalingas ir neįdomus. Būdamas kalėjime tu nustoji egzistuoti kaip žmogus, išnyksti iš gyventojų sąrašų. Niekam neįdomi tavo nuomonė, tavo pažiūros, niekas nesidžiaugia tavo laimėjimais ar pasiekimais. Jų čia tiesiog nebėra. Ištrinama viskas, kas tu buvai iki kalėjimo. Tu tampi gyvu lavonu. Po kelių metų tave pamiršta net artimieji, jau nekalbu apie draugus. Draugai iš tavo gyvenimo dingsta pirmieji. Artimieji tavęs taip pat neprisimena. Tu esi jiems tarsi miręs. Mirusiuosius kartais lanko kapinėse. Tavęs nelanko niekas. Nes kalėjimas tampa antkapiu, kurio niekas lankyti nenori. Kartais prie švenčių stalo, tave pamini prisiminimuose, kartu su anapilin iškeliavusiais giminaičiai. Ir tai yra viskas. Nors tu esi gyvas. Bet niekam nereikalingas. Tavo kūnas gyvena, tačiau siela miršta. Lavonas pūna išorėje. Kai miršta siela, žmogus pradeda pūti iš vidaus, nors kūnas vis dar funkcionuoja… Jei turi galimybę, kartais bandai jiems paskambinti, priminti apie save, bet dažniausiai ragelyje girdi tik nesibaigiantį pypsėjimą. Kartais parašai jiems laišką ir lauki… Laisvėje niekas niekada negali įsivaizduoti, kaip laukiami laiškai kalėjimuose. Nors pora sakinių, nors trumpa eilute, nors žodis, liudijantis apie tai, kad tave dar nors kas nors atsimena…
Tai, kad egzistuoja tokios įstaigos kaip kalėjimai, yra visų mūsų, kaip visuomenės atsakomybė. Būtent mūsų terpėje kažkada formavosi žmogus, kurio problemų laiku nepastebėjome. O jei ir pastebėjome tai į jas nereagavome, nes tai buvo „ne mūsų reikalas“. Kada tai tampa „mūsų reikalu“ ir nukenčiame tiesiogiai nuo destruktyvaus jų elgesio, sukišame juos į kalėjimus, nes nežinome ką su tokiais žmonėmis daryti. Po to, vėlgi, „ne mūsų“ reikalas, kaip jie ten gyvena. Juk kas nors juos ten „sutaisys“. Ne mielieji, niekas jų šiose įstaigose netaiso, jie čia žalojami ir toliau tik dar didesniais mastais ir užmojais. Bet po to vėl galėsime piktintis kai tai taps „mūsų reikalu“, nes anksčiau ar vėliau jie iš ten išeis ir sugrįš į visuomenę dar žiauresni ir pavojingesni. Tai vėl taps „mūsų reikalu“ kai nuo jų nukentės mūsų artimieji ar mes.
Trumpa žinutė tiems, kurie piktinasi sakydami, kad jie patys kalti, nes pasirinko tokį gyvenimo būdą:
Niekas nesirenka tokio gyvenimo savo noru. Niekas nepradeda gerti ar vartoti narkotikus dėl gero ir laimingo gyvenimo. Kai kurie iš jų su priklausomybėmis pirmą kartą susiduria būtent kalėjimuose. Visi turime skirtingus įgūdžius tvarkytis su sunkumais, kai kurie tokių įgūdžių iš vis neturi. Jei jau bandome kaltinti pasirinkimais, tuomet nereikėtų pamiršti ir savęs:
– Mes patys kalti, kad sergame nepagydoma liga, nes rinkomės nesveiką gyvenimo būdą;
– Mes patys kalti, kad negauname oraus atlyginimo, nes renkamės daryti tai ką darome, dirbti tai, ką dirbame, o nesistengiame kurti nuosavų verslo imperijų;
– Mes patys kalti, kad egzistuoja korupcija, nes patys išrenkame tokią valdžią ir renkamės gyventi būtent šioje valstybėje;
– Mes patys kalti, kad nukentėjome nuo ką tik iš kalėjimo paleisto recidyvisto, nes jam grįžus į mūsų kaimynystę, neišsikraustėme;
– Mes patys kalti, kad mūsų vaikas serga, nes prieš ateidami į šią žemę su Dievų sudarėme tokią sutartį dėl savo likimo.
Ir taip galime nueiti iki absurdo… Norint ką nors apkaltinti kaltų rasime visada. Ne veltui Jungas yra pasakę, kad „Mąstyti sunku. Dėl to visi teisia“. Neteisiam tik savęs.
Vienintelė atsakomybę, kurią neša žmonės patekę į kalėjimą, tai motyvacija pokyčiui. Bet juk kėdės ir stalai nesikeičia. Į žmones įkalinimo įstaigose yra žiūrima geriausiu atveju kaip į inventorių, blogiausiu – kaip į pelėsi ant kameros sienos, kuris nepaliaujamai plinta. Keistis dėl savęs gali tik labai aukšto sąmoningumo žmogus. Visiems kitiems reikalinga išorinė motyvacija, bent jau pradiniame pokyčio etape. Ir tai yra MŪSŲ visų reikalas.
