Liūdna stebėti žmones, kurie eidami savęs atradimo ir tobulėjimo keliu palūžta. Tai nėra retas reiškinys, ypač tiems žmonėms, kurių iki šiol eitas gyvenimo kelias buvo ypatingai duobėtas. Ir tai nestebina.
Žmogaus prigimtis ieško saugumo. Saugumą paprastai užtikrina pastovūs, nekintantys ir žinomi dalykai. Jei situacija žinoma – žinai ką su ja daryti. Net jei ji ir katastrofiška. Paradoksalu, nes kai kurie iš mūsų saugumą jaučiame net ir pačiomis atšiauriausiomis sąlygomis. Taip įklimpstame mūsų Sielas žalojančiuose santykiuose, įstringame nemėgstamame darbe, kenčiame situacijas, kurios neprisideda prie mūsų tobulėjimo ir laimės. Nes esame šios srities čempionai, žinome kaip gesinti gaisrus, kurie niokoja mūsų vidų.
Pokyčiai visada pranašauja nežinomybę. O nežinomybė gąsdina, nors ji ir teigiama. Tai kas nepažystama – baugina. Jei augome ir gyvenome ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, kuriose vyravo nepagarba, smurtas, nuolatinė įtampa, nerimas, patyčios, tuomet komplimentai mums atrodys nepelnyti, ramus gyvenimas – nuobodus, mumis besirūpinantis žmogus – keistas. Šioje aplinkoje jausimės svetimi ir vis bandysime sukelti konfliktines situacijas, į savo gyvenimą pritraukti mūsų negerbiančius žmones, vien tam, kad pasijaustume „saugūs“.
Ryžtis pokyčiams gali stiprūs, tačiau išlaikyti šį pokytį gali tik stipriausi. Nesvarbu kiek kartų einant teks suklupti, pargriūti ar net pagulėti šalikelėje. Svarbu, kad vėl pavyktų atsistoti ir tęsti kelionę, nors ir mažais žingsneliais, bet ta kryptimi, kurioje galima jausti pilnatvę.
