Apie “saikingą vartojimą”
Yra žmonių, kurie nebegali nieko vartoti – nė lašo, nė kartelio, nei vieno bandymo, jokio “saikingai”. Jų organizmas pasako „ne“ – be išlygų, be kompromisų. Tai žmonės, kurie dažnai vadinami priklausomais, lyg vis dar sergančiais.
Bet ar tikrai?
Gal kaip tik jie – sveikiausi iš mūsų?
Vartoti „saikingai“ – ar tai iš tiesų normalu?
Šiuolaikinė visuomenė pasižymi keistu dvilypumu: viena vertus, ji kalba apie sveiką gyvenseną, sąmoningumą, savęs pažinimą. Kita vertus – ji toliau romantizuoja „protingą“ apsinuodijimą: taurė vyno po darbo, „vienas šotas penktadienį“, „tik atostogų metu“.
Vartojimas tampa norma, o su juo susiję ritualai – socialinio priklausymo ženklu.
Todėl kai kažkas pasako:
„Aš negaliu vartoti – nė kiek“, reakcija dažnai būna užjaučianti:
„Ai, tu ligonis. Gaila.“
„Nieko, svarbu laikytis.“
Taip subtiliai pasakoma: tu ne kaip mes. Tu vis dar sergi.
Apie pasveikimą nuo priklausomybės
O gal kaip tik jis – pasveiko?
Ką reiškia kai nei kiek nebegalėti vartoti?
- Tai reiškia, kad organizmas ir psichika nebetoleruoja nuodų.
- Tai reiškia, kad žmogus nebesugeba apgaudinėti savęs – „tai tik vienas kartas“, „aš viską konstroliuoju“.
- Tai reiškia, kad jis nebegyvena iliuzijoje, kad malonumą suteikia medžiaga, o ne tikras ryšys, gyvenimas.
Tačiau būtent tai mes laikome simptomu, ligos požymiu.
Ir tai – absurdas.
Sveikata be iliuzijos
Iš psichologinės perspektyvos, priklausomybė – tai ne tik pavojingas elgesys, bet ir apsigynimo forma nuo skausmo, nuo savęs.
Kai žmogus pasiekia tą tašką, kur:
- jis nebepakelia net menkiausio nuodijimosi,
- nebepriima „normos“ kaip vertės,
- atsisako apsimesti, kad yra pusiausvyra, kai jos nėra,
– tai reiškia, kad jo sistema tapo visiškai sąžininga.
Jis nebeserga tolerancija.
Ir vis dėlto, mes jam suteikiam etiketę: ligonis.
Normalus žmogus – tas, kuris dar gali apsinuodyti?
Tai, kas šiandien laikoma „sveika“, dažnai yra tik kolektyvinė priklausomybės forma, kurią normalizuoja kultūra.
„Saikingas“ vartojimas iš tiesų reiškia:
„Aš dar nepraradęs kontrolės. Dar galiu. Kol kas.“
Bet ar tai – sveikata?
Ar tai – sąmoningumas?
Ar tik uždelsta priklausomybė?
O gal tikras sveikumas – tai ta būsena, kai visiškai išsijungi iš sistemos, kuri nuodija ne tik kūną, bet ir mąstymą?
Kai negalėjimas tampa laisve
Priklausomas žmogus, kuris pasiekė tą tašką, kur nebegali nė kiek vartoti, iš tiesų išsilaisvino.
- Ne nuo medžiagos – nuo iliuzijos, kad ji jam reikalinga.
- Nuo bandymo būti kaip visi – ir nuo poreikio apsimesti, kad gali būti „normalus“.
Jo „negalėjimas“ iš tiesų yra sveikatos išraiška.
Ne kūnas jį apgavo – jis pagaliau ėmė sakyti tiesą.
Naujas sveikumo apibrėžimas
Gal „sveikas žmogus“ – tai ne tas, kuris gali pavartoti ir sustoti.
O tas, kuris nebejaučia jokio poreikio apsinuodyti, jokios traukos save žalojančiam ritualui.
Bet kol kas visuomenė jo bijo – nes jis rodo, kad galima kitaip.
Ir tai primena: galbūt „sergantys“ esame mes – visi, kurie dar tikime, kad nuodas su saiku yra gyvenimo dalis.
