Kai netekama brangaus žmogaus viskas būna per vėlu… Viską atiduotum, jei tik galėtum ką nors pakeisti. Apgailestauji, kad nepasakei to, ką galėjai pasakyti, kad JIS taip niekada ir nebeišgirs tų žodžių, kurių buvo vertas. Buvo, yra ir visada bus. Netekties metu paralyžuoja sunkus vienatvės jausmas, prarandamas saugumas, kuris buvo JAM esant šalia.
Širdį sukausto stingdanti kaltė, kad galėjai padaryti kažką esminio, kad išlaikytum JĮ šalia. Darosi nepakeliamai sunku. Supranti, kad reikės labai daug laiko, tačiau tai neguodžia, nes tavo Žmogaus vis tiek jau niekada nebebus. Nebepamatysi JO, JO šypsenos, JO veido, negirdėsi JO balso. Daugiau niekada. Ir viso to labai trūks. Viso JO. Tada supranti, koks tas Žmogus buvo tobulas. Toks koks buvo.
Visur matai JO būvimą, matai JĮ ten, kur JO nėra. Viskas primena JĮ. JIS buvo dalis tavo gyvenimo. Nesupranti kiek tai truks, tačiau supranti, kad labai skauda. Dar niekada nebuvo taip stipriai skaudėję. Mintyse maldauji JO, kad JIS pabūtų šalia tavęs bent trumpam, prieš išeidamas visam laikui. Nori JĮ jausti. Norisi žinoti, kad JIS vis dar šalia taip, kaip iki šiol žinojai. Juk JIS buvo tavo. O tu buvai JO.
Jautiesi palikta, pažeidžiama ir silpna, nes JIS buvo tavo stiprybė ir viltis. Tik jam kasdien siųsdavai šilumą, džiaugsmą ir tikėjimą. Lauki to ryto, kada nenorėsi mirti, kai pabudusi naktį nebesuksi vėl ir vėl iš naujo visų scenarijų ir nenagrinėsi visų dalykų, kuriuos galėjai padaryti. Bet nepadarei. Neišsaugojai JO. Vis dar negali patikėti, kad tai vyksta iš tiesų. Norėtum, kad tai būtų sapnas, o pabudus rastum JĮ. Tada suprastum ,kad iki šiol gyvenai rojuje, nes šalia buvo JIS.
Jauti, kad tau sunku kvėpuoti. Netiki, kad kada nors dar galėsi nuoširdžiai juoktis ar būti laiminga. JIS buvo tavo laimė, džiaugsmas ir šviesa. Dėl JO sukosi tavo pasaulis. Tik dėl JO kvėpavai. JUO buvai gyva.
