Pasigirsta tylus beldimas į duris, jos prasidaro ir pro jas įeina plačiapetis žmogus. Atrodo savimi pasitikintis, tačiau į kabinetą užeina labai nedrąsiai ir įdėmiai žiūrį į mane, lyg kažko laukdamas.
Apsikeičiame mandagiomis pasisveikinimo frazėmis. Aš paprastai po jų ko nors paklausiu ar pasakau, kad atmosfera būtų malonesnė ir jaukesnė. Tačiau šį kartą vidinis balsas man šnibžda: „Tylėk. Tik nieko nesakyk“. Todėl aš ir tyliu. Nesuprantu kodėl taip elgiuosi, bet per savo praktika išmokau pasikliauti savo nuojauta.
Žmogus nusirengia, pakabina sunkų vilnonį paltą ant pakabos. Aš rankos mostu parodau link kėdžių, kur nebyliai pasiūlau jam atsisėsti. Jis vis dar šnairuodamas žiūri į mane, bet priima pasiūlymą. Aš vis dar tyliu.
Abu atsisėdame. Dabar jau pati pasijuntu nejaukiai, nes jau turėčiau ko nors klausti. Bet vis dar tyliu. Tada jis prabyla pirmas:
– Ačiū, kad nieko nepasakėte. Laukiau bet kokio jūsų žodžio. Ir jei būtumėte ko nors paklaususi, būčiau apsisukęs ir išėjęs.
Po šios jo frazės supratau jo įtartino ir laukiančio žvilgsnio prasmę.
– Ar jau yra taip buvę? – tiesiog pasmalsauju.
– Taip, jūs aštunta mano psichologė…
Tuomet supratau, kaip sunku žmonėms rasti tai, ko jiems reikia. Išsamus paslaugų aprašymas ar išsilavinimo diplomų sąrašas lieka tikrai ne pirmoje vietoje. Kiekvienam svarbu, ar specialistas suteiks jiems tai, ko jie ieško, ar padės išspręsti jo problemas, ar padės suprasti tai, ko jie patys nebegali suprasti.
