Ryte tyliai išeini iš namų, sėdi į mašiną ir važiuoji puikiai žinomu keliu. Kelias neilgas ir tu pažįsti kiekvieną jo posūkį, kiekvieną krūmą šalikelėje, kiekvieną kelio įdubimą, kuris priverčia mašiną šoktelėti. Šį kelią pažįsti puikiai, nes važiuoji juo dažnai. Kartais kas savaitę, kartais kasdien. Buvo dienų, kai važiuodavai juo kelis kartus per dieną.
Atvažiuoji, išlipi iš mašinos, pasiimi būtiniausius daiktus ir eini smėlėtu takeliu link tikslo. Takelyje taip pat pažįsti kiekvieną akmenį ir pakelės piktžoles. Pastebi, kad kažkas kai kurias jų išravėjo, o kai kur jų pridygo daugiau. Prieini… Atsisėdi… Iš krepšio išsitrauki vakar parduotuvėje pirktas ir nuo visų slėptas žvakes. Pamerki pakeliui nupirktas gėles. Pamerki jas šalia kitų. Gėlių daug ir jos visos šviežios, nes taip dažnai čia atvažiuoji, kad jos nespėja nuvysti.
Kapinių ramybė tau tapo prieglobsčiu, kur norisi grįžti vėl ir vėl. Tik negali to niekam pasakoti, nes niekas nesupras. Artimieji vis bando nukreipti kalbą ir tave linksminti. Psichologai vis pasakoja apie užsitęsusi gedėjimą. Visi bando paneigti tai, ką jaučia tavo vidus. Dėl to tu niekam nieko ir nepasakoji. Tiesiog sėdi ir važiuoji čia slapta, kad nebereikėtų teisintis ir aiškinti, nes vis tiek niekas nesupras.
Pradeda lyti. Paminklo akmeniu, kur išgraviruotas brangiausio žmogaus vardas, teka lietaus lašai. Jie tau labai primena ašaras ir tu nejučia pagalvoji, kad dangus verkia kartu su tavimi. Ir tau topteli mintis, kad bent jis tave supranta. Tai ramina.
Tyla ir ramybė, o šalia – brangiausio žmogaus poilsio vieta. Tyloje suskamba telefonas, perskaitai tekstą: „Kur esi?“ Trumpai atrašai: „Jau grįžtu“. Atsisveikini ir išvažiuoji, žinant, kad po kelių dienų arba rytoj vėl čia atvažiuosi. Slapta. Nes vis tiek niekas nesupras…
