O kai ara nebegali skraidyti, ji pradeda merdėti
Tokiais žodžiais save apibudinęs žmogus vaizdžiai parodė savo vidinę būseną. Kartais aplinkiniai mus mato kaip apipešiotas varnas ar pasišiaušusius žvirblius. Blogiausia, kad mes jais patikime. Užsidedame blankias plunksnas, kurios ir mūsų gyvenimą padaro bespalviu. Tuomet bandome atitikti šį savo blankų įvaizdį ir darome viską, kad jį pateisintume.
O viduje žvėrišku balsu šaukia išdidžios ir įvairiaspalvės aros, kurioms mes patys, įkalbėti kitų, pakirpome sparnus ir uždarėme į narvelius. Ten jos ir sėdi, merdėja, tačiau netyli. Jos šaukia savo balsais ir mes juos girdime. Aplinkiniai tų balsų negirdi, todėl niekas nesupranta, kodėl kažkas su mumis negerai. O mes juos girdime, girdime dieną, girdime net ir naktį, girdime net miegodami. Tuomet į mūsų gyvenimus pasibeldžia liūdesys, neviltis, apatija, beprasmybės jausmas, aplanko depresija. Taip viduje reiškiasi mūsų pačių marinamos aros.
– O aros turi skraidyti, – toliau tęsia prieš mane sėdintis žmogus. Aros turi būti laisvos.
– O ką tau reiškia laisvė? – paklausiu, o mano vaizduotėje virš amazonės skraidanti gražuolė ara.
– Jei bučiau laisva – galėčiau gyventi kaip noriu… galėčiau patikėti, kad gyvenimas neturi būti sunkus ir sudėtingas, kad ne viskas turi skaudinti. Jei bučiau laisva, rytais atsikėlusi sau nusišypsočiau, nes žinočiau, kad esu ypatinga ir graži. Jei bučiau laisva, neleisčiau manęs įtikinti, kad mano pasaulio suvokimas klaidingas.
Individualios konsultacijos gyvai Šiauliuose arba online.
Registracija asmenine žinute.
