Kartais žmogus gyvena taip ilgai „reikia“, „privalau“ ir „taip susiklostė“, kad net nepastebi, kaip gyvenimas pamažu tampa ne patyrimu, o funkcijų vykdymu.
Darbas. Atsakomybės. Įsipareigojimai. Socialiniai vaidmenys.
Iš išorės viskas gali atrodyti stabilu ir tvarkinga, tačiau viduje vis dažniau atsiranda sunkiai paaiškinamas klausimas: “Ar tai, ką darau, iš tiesų yra mano gyvenimas?“
Kodėl klausimas apie „likusius vienerius metus“ toks stiprus
Neseniai teko dalyvauti diskusijoje apie klausimą: „Jeigu liktų gyventi vieneri metai, ar gyvenčiau taip, kaip gyvenu dabar?“
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip hipotetinis ar net dramatiškas klausimas, tačiau iš tiesų jis dažnai atskleidžia ne žmogaus norus, o jo gyvenimo struktūrą.
Dauguma žmonių negyvena tiesiogiai pagal tai, ko nori. Kur kas dažniau gyvenimas formuojasi iš ankstesnių pasirinkimų, pareigų, įsipareigojimų ir prisitaikymo.
Ilgainiui kai kurie sprendimai nustoja būti pasirenkami. Jie tampa tapatybe.
Kai gyvenimas tampa tęstinumu, o ne pasirinkimu
Kol žmogui atrodo, kad laiko yra daug, daugelis dalykų gali būti atidedami „vėliau“.
Vėliau pailsėsiu.
Vėliau pradėsiu gyventi kitaip.
Vėliau darysiu tai, kas man iš tiesų svarbu.
Tačiau kai atsiranda ribotumo suvokimas, tas „vėliau“ praranda savo svorį ir tada lieka labai nemalonus, bet svarbus klausimas: “Ar dabartinis gyvenimas iš tiesų jaučiasi kaip gyvenimas?“
O gal jis labiau primena nuolatinį įvairių kompromisų stabilizavimą?
Problema ne ta, kad nežinome, ko norime
Paradoksalu, tačiau žmogus ne visada žino, ką pasirinktų kitaip. Kartais suvokimas „nenorėčiau taip gyventi dar vienerius metus“ dar nereiškia, kad aišku, kaip norėtųsi gyventi.
Ir tai dažnai kelia dar daugiau vidinės įtampos, nes problema nėra vien pasirinkimų trūkumas. Dažnai problema yra santykis su dabartimi – kiek žmogus iš tiesų jaučia savo dalyvavimą gyvenime.
Kada gyvenimas tampa tik funkcijų atlikimu
Mūsų atliekamos funkcijos nėra blogis. Darbas, atsakomybės ir įsipareigojimai yra svarbi gyvenimo dalis. Tačiau sunkumai prasideda tada, kai funkcionalumas visiškai pakeičia gyvą patyrimą.
Kai žmogus veikia, bet nebejaučia vidinio ryšio su tuo, ką daro.
Kai gyvenimas vyksta, tačiau viduje dingsta jausmas „taip“.
Tuomet atsiranda vidinis nuovargis, tuštuma arba jausmas, kad gyvenimas vyksta tarsi automatiškai.
Klausimas, kuris nepraeina
Galbūt sunkiausia yra ne pats atsakymas. Sunkiausia tai, kad šis klausimas dažnai nepraeina.
Net tada, kai žmogus bando jo nekelti, jis lieka kažkur fone – tarp to, kas daroma kasdien, ir to, kas iš tiesų jaučiasi gyva.
Kartais būtent tokie vidiniai klausimai tampa pradžia gilesniam savęs pažinimui ir santykio su savo gyvenimu permąstymui.
Pabaigai
Ne visi gyvenimo etapai turi būti aiškūs ar užtikrinti. Tačiau svarbu bent kartais sustoti ir savęs paklausti: “Ar tai, ką šiandien gyvenu, iš tiesų jaučiasi kaip mano gyvenimas?“
Ir galbūt svarbiausia ne turėti greitą atsakymą, o leisti sau nuoširdžiai išgirsti klausimą.
Jei jaučiate vidinį pasimetimą, nuolatinį tuštumos jausmą ar sunkumą suprasti save, psichologo konsultacija gali tapti erdve saugiai tyrinėti savo santykį su gyvenimu, pasirinkimais ir savimi.
