Dirbdama su priklausomybe, dažnai galvoju apie tai, kokia ji yra konkurencinga. Ne todėl, kad ji nori laimėti. O todėl, kad ji labai tiksliai žino, kada ir kur žmogus yra pažeidžiamiausias.
Yra keistas jausmas suvokti, kad priklausomybė niekada nėra tik įprotis. Ji yra varžovas.
Ne priešas, nes priešo gali nekęsti. O čia yra kažkas artimesnio. Kažkas, kas pažįsta žmogaus silpniausias vietas.
Kaip veikia priklausomybė?
Ji nelaužo durų, nes ji turi raktą. Ji nekonkuruoja su logika. Ji konkuruoja su skausmu. Su vienatve. Su gėda. Su tuo tyliai viduje gyvenančiu jausmu, kad kažko yra per daug arba per mažai, ir žmogus turi su tuo kažkaip išbūti.
Priklausomybė siūlo greitą palengvėjimą. Ji siūlo nejautrą, kai jausti yra per sunku. Ji siūlo kontrolės iliuziją, kai viduje viskas byra.
Todėl priklausomybė nėra tik blogas įprotis. Ji tampa būdu reguliuoti vidinę būseną, kai kitų būdų žmogus dar neturi.
Vidinė kova, kurios dažnai niekas nemato
Šios varžybos vyksta tyliai, be žiūrovų, be aplodismentų. Žmogus bando įrodyti, kad gali be jos. Kad yra stipresnis. Kartais jis laimi dieną, kartais savaitę, kartais tik kelias valandas. O kartais priklausomybė laimi jį visą.
Ir taip, kartais ji „laimi“. Kartais žmogus grįžta į tai, nuo ko taip stipriai bandė nutolti. Tą momentą lydi ne tik nusivylimas, bet ir gėda. Gėda, kuri pati tampa kuru tęstinumui.
Kabinete aš matau ne silpnumą. Aš matau milžinišką vidinę kovą, kurios dažnai niekas nemato.
Priklausomybė siūlo greitą palengvėjimą. Ji siūlo nejautrą, kai jausti yra per sunku. Ji siūlo kontrolės iliuziją, kai viduje viskas byra.
Bet tai, ką aš matau iš naujo ir iš naujo, nereiškia, kad priklausomybė yra stipresnė už žmogų. Ji yra kantri. Ji yra įsišaknijusi. Ji yra prisitaikanti. Bet ji nėra žmogus.
O žmogus — jaučia. Mokosi. Krenta ir keliasi. Kartais labai lėtai. Kartais beveik nepastebimai.
Didžiausi laimėjimai šiame darbe nėra dramatiški. Jie tylūs. Tai momentai, kai žmogus pirmą kartą pasako tiesą. Kai jis išbūna su jausmu, nuo kurio visada bėgdavo. Kai jis pradeda matyti save ne kaip „sugedusį“, o kaip žmogų, kuris bandė išgyventi su tuo, ką turėjo.
Priklausomybė yra stipri. Bet stipresnis yra momentas, kai žmogus pasirenka likti santykyje su savimi.
Ir kiekvieną kartą tai yra laimėjimas.
Ne prieš ją.
O už save.
Kada verta ieškoti pagalbos dėl priklausomybės?
Pagalbos verta ieškoti tuomet, kai bandymai susitvarkyti savarankiškai tampa alinantys, o priklausomybė vis dažniau perima kontrolę. Kai žmogus ima tikėti, kad yra silpnas ar „sugedęs“, nors iš tiesų jis tiesiog bandė išgyventi su tuo, ką turėjo.
Psichologo pagalba esant priklausomybei gali padėti sustoti, suprasti, kas slypi po elgesio paviršiumi, ir pradėti kurti kitus būdus išbūti su jausmais.
