Kas aš esu be priklausomybės – nežinau.
Nežinau, kas aš esu be jos.
Bandžiau. Tikrai.
Eidavau į grupes, sėdėdavau ratu, klausydavau, kaip kiti pasakoja apie išsilaisvinimą, apie naują gyvenimą. Aš irgi kalbėdavau – protingai, sąmoningai. Žinojau visus žingsnius, visus terminus, visą tą teoriją, kurią kartais net kiti iš manęs mokėsi.
Tik viduje vis tiek tyliai žinojau – aš neišėjau. Tik atsitraukiau.
Kai atsisakai priklausomybės, tau visi sako: „Dabar prasidės tikrasis gyvenimas.“
Bet kai tas „tikrasis gyvenimas“ ateina – jis ne visada šviesus. Kartais jis šaltas, tylus, svetimas. Ir net jeigu išoriškai viskas gerai – viduje lieka jausmas, kad kažko trūksta. Kažko, kas buvo bloga, bet savotiškai – saviška. Pažįstama.
Priklausomybė niekada nebuvo tik apie alkoholį. Ar dar ką.
Tai buvo mano būdas susikalbėti su pasauliu, kai niekas nesiklausė.
Mano būdas išlikti, kai niekas nelaikė.
Kai buvo per daug triukšmo – ji man duodavo tylą.
Kai buvo per daug tylos – ji ją užpildydavo.
Net jei ir nuodijo – vis tiek ji buvo mano.
Žinai, žmonės dažnai sako: „Aš praradau save per priklausomybę.“
O man – atvirkščiai. Aš tik joje ir buvau kažkas.
Nes kai buvau blaivus – nežinojau, ką veikti su savimi.
Tiek metų buvau „žmogus su problema“, kad, kai likau be problemos, – likau be žmogaus.
Bandžiau gyventi kitaip. Iš tikrųjų.
Buvo net akimirkų, kai tikėjau – kad šį kartą pavyks.
Pirmi mėnesiai – švarūs, aiškūs. Dariau viską „kaip reikia“.
Bet kažkada, naktį, tyliai grįžo balsas: „O jeigu tu vis tiek netinki tam gyvenimui be jos?“
Ir aš… nebeatsilaikiau.
Gal todėl, kad pavargau laukti, kol tapsiu „nauju žmogumi“.
Gal todėl, kad tas senas aš – vis tiek visada stovėjo prie slenksčio.
Gal todėl, kad niekas taip ir neparodė, kaip gyventi be priklausomybės, kai viduje vis dar skauda.
Nežinau, kas aš esu be jos.
Bet žinau, kad su ja – irgi ne aš.
Ir tarp šių dviejų „ne aš“ stovi žmogus, kurio niekas iš tikrųjų nepastebi.
Net aš pats.
