Tai ne pamišėlio ar mazochisto noras. Šį troškimą išsakė žmogus, kuris nieko nejaučia. Jo jausmai ir emocijos išbluko nuo nuolatinių nusivylimų ir nesėkmių. Jo startas šiame gyvenime buvo iš paskutinių pozicijų, o kliūtys, su kuriomis teko susidurti – pačios sudėtingiausios. Geroms ir pozityvioms emocijoms jis aklas, nes formuojantis jo pojūčiams, jo aplinkoje nebuvo nieko gražaus. O jei ir pasitaikydavo retų džiaugsmo akimirkų, jos dažniausiai pranašaudavo artėjantį pragarą.
Tačiau skaudžias ir sunkias emocijas jis pažįsta puikiai. Žino kiekvienos jų intensyvumą, atskiria jų persidengimą. Jos geriausi jo draugai, nes buvo šalia visada ir neapleisdavo nei kai švietė saulė, nei kai lijo lietus. Negatyvumas įsigėręs į jo savastį ir jis tapo jo dalimi – skydu, kuris apsaugojo nuo jam priešiško pasaulio. Tik tokiu būdu jis išliko. Jis dėkingas joms, kad yra gyvas.
Bet šiandien jis nejaučia nieko. Tai kas vyksta aplinkui, jo viduje nebesukelia jokios reakcijos. Jis yra gyvas, tačiau viduje – miręs. Bet ir tai jo negąsdina. Nes jis nieko nejaučia, bet nori jausti. Jis nori, kad jam skaudėtų, nes šios emocijos jam suteikdavo gyvybę ir prasmę. Jis nori, kad jam skaudėtų, skaudėtų bet kokia forma. Todėl atsisėdęs prieš mane tiesiog paprašo:
– Aš noriu, kad man skaudėtų… padėk man…
Kol dar nebuvau psichologė, įsivaizdavau, kad dirbdama šį darbą padėsiu žmonėms ir darysiu jiems gera. Visos vizijos buvo susijusios su rezultatu, t.y. ta proceso dalimi, kai klientas tampa bent kruopele laimingesnis ir randa kelią iš savo problemos. Ir net nepagalvojau, kaip ši vizija yra toli nuo realybės… net nepagalvojau koks kartais gali būti ilgas kelias iki laukiamo pagerėjimo ir kaip skirtingai kiekvienas suprantame laimingesnį rytojų: vieni norime laimės, meilės; kiti ieškome prasmės; kitiems, kad jie jaustųsi gerai – reikalingas skausmas.
Dabar jau žinau koks duobėtas gali būti kelias iki geresnės savijautos. Ne tai svarbu. Svarbu – nesustoti pusiaukelėje. Dėl to dėkoju žmonėms, su kuriais tenka dirbti, kad jie pasitiki manimi ir leidžia man juos lydėti einant šiuo nelengvu keliu…kartais patempiant, kartais pastumiant, o kartais tiesiog pasėdint šalikelėje ir patylint…
