Tai buvo niekuo neišsiskirianti plunksnelė. Ne ta didžioji, kuri iškritusi iš paukščio išlaiko savo tvirtą formą. Ir ne tas pūkas, kuris paprastai iškrinta iš paukščio papilvės jam pasipurčius. Ji buvo pakankamai didelė, tačiau ir pakankamai lengva, kad galėtų būti nešama vėjo.
Plunksnelei patiko skraidyti nešamai pavasario vėjo. Ji mėgo naujas vietas ir vis su nekantrumu laukdavo, kur vėjas ją nuneš. Liūdna būdavo tuomet, kai vėjui nuščiuvus jai tekdavo ilgai gulėti ant žemės ir jo laukti. Tuomet plunksnelė nerimaudavo, jausdavosi vieniša ir apleista.
Karta stiprus, tačiau šiltas, pavasario vėjas nunešė ją į pamiškę šalia didelio skruzdėlyno. Plunksnelė grakščiai nusileidusi šalia jo stebėjo darbštuolių skruzdėlių darbą. Jos visos labai skubėjo ir nepastebėjo jos. Visos jos buvo tokios užsiėmusios ir atrodė darančios kažką svarbaus. Tuomet plunksnelei, nežinia kodėl, pasidarė neramu ir liūdna. Ji suprato, kad skirtingai nei jos, ji neturi jokio tikslo ir … o siaube, ji net nežino iš kur ji, ir kodėl ji iš vis yra. Pakilęs pavasario vėjo šuoras nunešė plunksnelę toliau. Visą pavasarį ji vėjo nešiojama apkeliavo daug skirtingų vietų. Vienos jų buvo labai gražios, kitos įdomios. Tačiau plunksnelės neapleido tas nerimas kilęs šalia skruzdėlyno tą ankstyvą pavasarį.
Šiltą vasaros popietę vėjas plunksnelę atpūtė prie tvenkinio. Ji pakibo ant nendrės stiebo virš vandens. Šalia kranto purvyne turškėsi vandens paukščiai. Plunksnelė pirmą kartą pagalvojo, kad galbūt, ji kilusi iš šių paukščių. Tačiau jų papilvės buvo aplipusios purvu ir plunksnos atrodė baisiai. „Aš negaliu būti jų dalis“, – pagalvojo plunksnelė. „Jie purvini ir nešvarūs. Aš ne tokia“. Tuomet ji pamatė kaip paukščiai įlipa į skaidrų vandenį ir tampa švarūs ir balti. Plunksnelę sudomino jų stebuklingas virsmas, bet tuo pat metu ji suprato, kad vanduo jai pražūtingas. Įkritusi į jį ji niekada nebepakiltų, nebepajustų vėjo dvelksmo. Vanduo ją viliojo ir baugino tuo pačiu metu. Sušlamėjo nendrės ir vėjo šuoras pakėlė plunksnelę aukštyn.
Visą vasarą ji buvo blaškoma iš vienos vietos į kitą. Tačiau ji nebejautė to malonumo ir polėkiui, su kuriuo keliaudavo į kitas vietas. Ji jautėsi laisva, tačiau vieniša. Atėjo ruduo… Vėjas vis stiprėdavo. Plunksnelė iškildavo vis aukščiau. Prasidėjo lietus. Iš pradžių švelnus vasariškas lietus. Jį labai greitai išdžiovindavo vis rudenėjanti saulė. Vėliau lietaus lašai vis sunkėjo, darėsi skaudesni, o rudenio saulė nebe taip šildė. Kartą, kuomet plunksnelė buvo nešiojama atšiauraus rudenio vėjo, jo sūkuryje ji į kažką atsitrenkė. „Kas tai?“, – pagalvojo ji. Vėjo verpeto viduryje ji pamatė, kad yra ne viena. Šalia jos sukosi paprastas rudeninis lapas. Lapas buvo šiek tiek didesnis už ją. Jo krašteliai apiplėšyti atšiauraus vėjo, o spalvos jau buvo išblukusios. Tačiau plunksnelei jis pasirodė toks savas ir artimas. Ji suprato, kad jis taip pat, kaip ir ji, nukritęs nuo medžio, kurio nebepamena. Taip pat kaip ir ji, yra apkeliavęs pusę pasaulio ir matęs daug naujų vietų.
Nuo to laiko plunksnelė su lapu nebesiskyrė. Vėjas juos nešiojo ir suko kartu, kol vieną žiemos rytą kylant skaisčiai saulei, nusileido ant žemės. Lapas plunksnelę uždengė savo kūnu. Ji niekada nesijautė tokia laiminga. Ji nesužinojo iš kokio paukščio ji iškrito ir kokia jos paskirtis. Ji neatliko jokios ypatingos veiklos, kaip skruzdės pamiškėje prie skruzdėlyno. Šiuo metu ji buvo purvina, kaip tos vandens paukščių plunksnos, matytos vasarą prie tvenkinio. Tačiau ji buvo apglėbta rudens lapo ir saugi. Jie buvo kartu tol, kol juos užklojo sunkus ir šlapias žiemos sniegas.
