Prieš mane sėdinčio žmogaus kūno randų žemėlapis iškalbingas. Per savo darbo praktiką mačiau nemažai senų randų, gyjančių ir atvirų žaizdų, todėl vaizdas manęs nebegąsdina. Galbūt šiek tiek trikdo per ką tik uždėtą tvarstį besisunkiantis kraujas, kuris laša ant stalo… Pastebėjęs mano žvilgsnį, žmogus nuvalo stalą savo džemperio rankove ir tyliai nuleidęs akis ištaria „ATSIPRAŠAU“…
Ne, jo niekas neužpuolė. Bent jau iš išorės. Jį užpuolė jo vidus. Save žalojančiam asmeniui nereikia pamokslauti, kad jis pasielgė negerai. JIS TĄ ŽINO. Nereikia klausti ir priežasties, nes greičiausiai jis jos nepasakys, NES NEŽINO. Bent jau tikrosios… Todėl tiesiog sėdžiu ir tyliu… Laukiu… Žinau, kad viskas, ką jis pasakys bus reikšminga. Nors iš pradžių taip ir neatrodys. Todėl sėdžiu, tyliu ir laukiu… ir jis kalba…
Per savo darbo praktiką išmokau koduoti save praradusių žmonių kalbą. Asmuo, sėdintis prieš mane, net neklausdamas pradeda vardinti savižalos priežastis. Visos jos išorinės. Visas jo pasaulis išorėje. Priežastys, veiksmai, pasekmės – viskas išorėje. Viduje jo nėra. Jam nuo mažų dienų kartojo, kad jis yra nereikšmingas, niekam tikęs, kad iš jo nieko nebus, kad jis yra klaida, nesusipratimas… Ir jis tuo patikėjo. Kai nuolat girdi, kad esi niekas – jautiesi niekas. Jei esi niekas, nieko neturėtum jausti. BET JAUTI…
Kuomet nesupranti vidinio skausmo, perkeli jį į išorę. Kuomet matai žaizdas, tuomet ir skauda mažiau. Todėl jis žalojasi… dažnai… nes matomas skausmas suprantamas ir iškenčiamas. Kai skauda vidų – tampa nepakeliama. Jo randai jam suteikia tapatybę. Jis nebėra niekas. Jis tas, kuris save žaloja. Jis tas, kurį visi smerkia, kurio niekas nesupranta… jis tas, kurio visi vengia, kurio bijo. Nesvarbu, kad visa tai negatyvu, kad tai atstumia žmones, bet jis NEBĖRA NIEKAS.
Kuomet nepažystame savęs patikime tuo, ką apie mus sako kiti. Tai tampa mūsų savastimi, kuri niekaip neprigyja, kurią nuolat reikia įrodinėti, patvirtinti, dėl kurios nuolat kovojama bet kokiais būdais ir bet kokia kaina. Mano klientų patirtys man kasdien patvirtina, kaip svarbu atrasti save, pažinti savo poreikius, vertybes, kaip svarbu priimti savo netobulumą, klaidas… kaip svarbu viduje atrasti bent vieną mažą dalelę, kuri tikrai yra tavo, kuri yra sava ir dėl kurios nereikia niekam nieko įrodinėti.
